Literatūra

Literatūra > Antika

Herodotas

Istorinės prozos pradininku laikomas V a. pr. Kr. kūręs graikų klestėjimo aukso amžiaus istoriografas Herodotas (gr. Ἡρόδοτος, 484–430 m. pr. Kr.), žengęs žingsnį nuo pasakojimų užrašinėtojų logografų ar metraštininkų tradicijos tikrosios istoriografijos link. Ne veltui romėnų oratorius Ciceronas Herodotą pavadino istorijos tėvu.
Herodotas kilo iš Mažosios Azijos miesto Halikarnaso (dab. Bodrumas Turkijoje), ilgai gyveno Atėnuose, o mirė veikiausiai Italijos Turijų mieste. Manoma, kad buvo kilęs iš mišrios graikų ir kãrų giminės, išsilavinusios šeimos. Po sukilimo prieš Halikarnaso tironą Ligdamidą, kuriame dalyvavo ir istoriko šeima, šiam teko bėgti į Samo salą, vėliau daug keliavo po Artimąją Aziją, Babiloną, Egiptą, Trakiją, Makedoniją, Šiaurės Afrikos polius, Juodosios jūros pakrančių miestus.
Tačiau Herodotas nėra pirmasis graikų istorikas: VI–V a. pr. Kr. Graikijoje klestėjo logografijos tradicija. Logografai, arba „pasakojimų užrašinėtojai“, kaip juos pavadino istorikas Tukididas, buvo įvairių žodinių pasakojimų, pasakėčių užrašinėtojai. Iš logografų veikalų, kuriuose siekiama pateikti kuo daugiau žinių, mus pasiekę tik fragmentai. Herodotas, skirtingai nei logografai, užsimojo ne tik aprašyti praeities įvykius, bet ir apmąstyti juos, atrasti tarpusavio ryšius, pažvelgti į istorijos tėkmę per filosofinę prizmę. Tarkime, Istorijos pradžioje aptinkame samprotavimų apie mitiniais laikais peržengtas natūralias ribas tarp žmogaus ir pasaulio, atsiradusią priešpriešą tarp Azijos ir Europos dėl pagrobtų moterų, kurių viena buvo garsioji Trojos Helenė. Ši nesantaika ir prieštara buvo giluminė V a. pr. Kr. pradžioje siautusių graikų ir persų karų priežastis. Įvykius Herodotas laikė tyrimų objektu, galinčiu šį bei tą atskleisti apie žmogaus elgesį ir prigimtį, sistemingai rinko medžiagą, tikrino jos patikimumą. Be to, jo tekstai – ne vien aprašymai, bet ir gyvi, ryškūs, gerai apgalvoti ir sukomponuoti pasakojimai, paįvairinti daugybės autorių citatomis ir įvairiomis digresijomis nuo pagrindinės pasakojimo linijos: II knygoje žaviai pasakojama apie Egiptą, IV sužinome skitus, aptinkame daug geografijos ir etnografijos žinių.
Herodotas parašė persų įsiveržimo į Skitiją, Graikiją, graikų ir persų karų istoriją, tad jo dėmesio centre atsidūrė nebe gausybė įvykių, nutinkančių kasmet, bet vienas įvykis – karas. Dabar šis veikalas žinomas Istorijos vardu, tačiau nuo helenistinių laikų vadinamas ir Mūzomis: suskirstytas į devynias knygas, kiekvienai jų suteikus vienos iš mūzų vardą. Herodoto veikalo užmojis – parašyti ne vienos šalies, vienos kelionės (išsamiai pagal maršrutą aprašant kraštų vietoves), ne iš dievų ar mitinių asmenų save kildinančių giminių geneologijos, o vieno įvykio, graikų ir persų karų, istoriją. Herodotas naudojasi V a. pr. Kr. iškalbos už pinigus mokytojų sofistų prozos kūrimo principais ir taisyklėmis: siekia kalbos melodingumo, neretai rašo retorinei prozai būdingais išplėtotais ilgais daugianariais sakiniais – periodais, atskiri sakinio kolai (dalys) dažnai turi vienodą skiemenų skaičių, kalbos dalys juose eina ta pačia tvarka, vengia „žiojėjimo“ („hiato“ – balsių sandūros, kai vienas žodis baigiasi balsiu, o kitas juo prasideda), neretai pasitaiko rimuotų sakinių dalių, antitezių, ritmingai skambančių vienodo ilgio žodžių. Herodoto veikalo naujovė – jo paties sukurtos veikėjų kalbos, pasižyminčios puikiu retorikos meno išmanymu, iš šių kalbų atsiskleidžia jas sakančio veikėjo paveikslas.
Savo veikalą Herodotas pradeda nuo graikų ir persų karų bei nesantaikos genezės, nuo lidų karaliaus barbaro Kroiso, pavergusio ir privertusio mokėti duoklę Mažosios Azijos helėnus. Tačiau pasakodamas apie lidus, imasi aprašyti ir Lidijos, Persijos istoriją, jų santykius su kaimyninėmis šalimis, o greta palyginimui pateikia pasakojimus apie abu žymiausius graikų polius – Atėnus ir Spartą. Veikalas baigiamas 479 m. pr. Kr. įvykiais: graikų pergale prie Platajų ir Mažosios Azijos miestų išsivadavimu, kai graikai atsigavo, atsitiesė ir kare pasiekė lemtingą persvarą.
Medžiagą Herodotas rinko kelionėse stebėdamas, klausinėdamas ir klausydamas įvairiausių pasakojimų, daugiausia iš įvairiuose kraštuose gyvenančių tėvynainių graikų. Su kitais – egiptiečiais, babiloniečiais ir kt. – bendravo padedamas vertėjų. Jis naudojosi ir rašytiniais šaltiniais: šventyklų, miestų archyvais, metraščiais, laivų kapitonų kelionių dienoraščiais, logografų darbais. Tad ir veikalas išėjo nevienalytis: Istorijoje iš lūpų į lūpas sklindantys pasakojimai susipina su mokslinio stiliaus pasažais. Pirmiesiems priskiriami nuokrypiai nuo pagrindinio pasakojimo, lėtas veiksmas, vis minimi magiški skaičiai (3, 7, 9, 12 ir kt.), tiesioginių veikėjų kalbų intarpai, patarlės, priežodžiai, taip pat gausūs „homerizmai“ – Homero citavimai, jo įvaizdžių, eponimų (pastoviųjų prievardžių) vartojimas. Tuo tarpu antrasis, „mokslinis“, primena sausą, dalykišką, formalių posakių kupiną, ramią, lygaus tono įrašų, archyvų, dokumentų kalbą. Abu kalbos stiliai supinti simetriškai (nė vienas neužsitęsia pernelyg ilgai – pasakojimas išvengia ir pernelyg didelio „sausumo“, ir pernelyg didelio panašumo į pasakėčių sankaupą), jiems būdinga frontoninė kompozicija, kai grožinio stiliaus pasažas „įrėminamas“, apgaubiamas į jį palaipsniui įvedančio ir išvedančio dalykinio. Taip pat yra nemažai kompozicinių sąsajų su tragedija, ypač Sofoklio, – atskiri vienos pasakojimo linijos epizodai jungiami dramos veiksmais, vedant nuo užuomazgos link veiksmo plėtotės, kulminacijos ir atomazgos.
Už Istorijos literatūriškumą vėlesnių istorikų ir mokslininkų Herodotas kritikuotas, vadintas „melų tėvu“. Jam priekaištavo, kam kaip tikra pateikė tai, ko iš tiesų niekada nė negalėję būti. Mat istoriškai nepagrįsti faktai puikiai tiko pasakojimui, kūrė didesnę įtampą ir kėlė skaitytojų smalsumą. Todėl Istorijoje, kaip pastebi mokslininkas ir žurnalistas Joe Saltzmanas, gausu jaudinančių įvykių, didelių dramų ir keistos egzotikos. Tarsi Herodotas pora tūkstantmečių anksčiau būtų perkandęs žurnalistikos dėsnius – tekstas turi būti ir informatyvus, ir žavėti bei žadinti smalsumą.
Be to, Istorijoje skleidžiasi ir visą graikų aukso amžių apibūdinantis saiko siekis. Peržengęs ribą, tiek valdovas, tiek paprastas žmogus susilaukia bausmės. Būtent dėl saiko trūkumo ir ribos peržengimo persai drįso užpulti helenus. Ir nors persų buvo dešimteriopai daugiau, jie pralaimėjo ne vien dėl didvyriškos helenų gynybos ir meilės tėvynei. Pralaimėjimą nulėmė ir tai, kad persai pažeidė natūralias dievų nustatytas ribas tarp Europos ir Azijos, o jų karalius Kserksas pasidavė puikybei ir įžūlumui. Šiedu dalykai jau nuo Homero žinomi kaip hiubris (liet. įžūlumas), už juos tuoj pat susilaukiama dievų bausmės. Be to, besaikis Kserksas manė esąs ne tik savo šalies, užkariautų žemių, bet ir jūrų valdovas. Kai audra sugriovė per Helesponto sąsiaurį nutiestus tiltus, kuriais persai turėjo persikelti į Graikiją, Kserksas įsakė nuplakti jūrą ir sukaustyti ją grandinėmis, kad nepamirštų, jog ši yra jo pavaldinė.
Paskutiniais savo gyvenimo metais Herodotas Atėnuose viešai skaitė Istorijos fragmentus. Jie taip sužavėjo atėniečius, kad šie nutarė apdovanoti Herodotą dešimties talentų premija. Tai buvo milžiniška suma, mat vienas talentas – tai net 27 kg sidabro! Prabėgus penkeriems metams po Herodoto mirties, jo veikalas jau buvo labai populiarus.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Herodotas

Ar žinote, kad...